MUSELINE.lt

Prabėgo dar vienas ruduo, besivaikant lietuviškas lašišas. Dar vienas etapas, kurio rezultatai verčia daryti naujas analizes bei įkvepia naujoms idėjoms. Kalbėdamas apie rezultatus turiu galvoje ne tik laimikius ir žūklės įspūdžius, bet ir mus supančių kolegų žvejų etiketą. Norime to ar nenorime, upės pakrante teks dalintis vieniems su kitais, todėl esu tikras, kad būtina apie tai kalbėti. Juo labiau, kad mūsų gretos akivaizdžiai didėja.

Sezono rezultatai

Pradėsiu nuo linksmosios dalies. Sezono rezultatai. Šie metai, juos vertinant pagal mano kartu su draugais pagautų lašišų skaičių, – rekordiniai. Įdomiausia tai, kad didžioji dalis spiningautojų, su kuriais vis susitikdavome, šio sezono tikrai negyrė. Priežastys, kodėl taip nutiko, gali būti skirtingos ir diskutuotinos, aš pats manau, kad  šiemet vanduo buvo gerokai žemesnis nei ankstesniais sezonais, o tai žvejojant museline gana patogu. Kita priežastis – turime gana platų ratą bendraminčių, kurie tikrai daug laiko skiria lašišų žūklei museline. O kai grupė žmonių veikia tikslingai, kryptingai, dalindamasi informacija – lauk rezultatų. Rezultatais aš vadinu ne atsitiktinę žuvį, nes didžioji dalis pagavo jų ne po vieną ir net ne po dvi. Mano asmeninė statistika –  beveik kas antrą žūklę po lašišą.  Iš visų pagautų žuvų (jų buvo virš 20) vos porą šlakių, visos kitos lašišos. Didžiausia jų – 106 cm ilgio patinas. Visi laimikiai sėkmingai paleisti atgal, kad galėtų atlikti savo misiją, dėl kurios sukorė tokį didžiulį kelią.

Taktika

Priešingai nei porą ankstesnių sezonų, šiemet vanduo buvo gana žemas, tad daugiausiai žvejojome pasitelkdami lengvas, skandinaviškas sistemas. Valų arsenale dominavo plaukianti  ir plaukianti su lėtai skęstančiu galu skandinaviškos galvos. Muselės – sąlyginai nedidelės, o pravedimas – vandens paviršiuje arba geriausiu atveju vidutinėje gelmėje. Žuvys buvo aktyvios, smalsios ir mielu noru pakeldavo nosį nuo dugno. Niekada anksčiau negalvojau, kad gaudydamas lašišas Lietuvoje, pamatysiu kaip žuvis „išeina“ į paviršių ir su didžiule banga „eina“ paskui muselę, o tada griebia. Patikėkite, vaizdas vertas milijono. Pravedimas – gana greitas. Pagrindinė mintis – žuvis turi matyti muselę kuo trumpiau. Ji turi dingti iš matymo zonos taip pat greitai kaip ir atsirado, kad neliktų laiko dvejoti. Žinoma, nemažą įtaką žuvų aktyvumui daro vandens temperatūra, bet viso sezono metu ji kito, o taktika veikė daugiau mažiau ta pati. Pirmą žuvį pagavau vandens temperatūrai esant 14°C, paskutinę – esant 7°C. Dar vienas greito ir negilaus pravedimo privalumas yra tai, kad jei žuvis vos tik sureagavusi paima muselę, kibimas jaučiamas labai energingai ir stipriai. Nebelieka jokių abejonių, kad tai galėtų būti tik lapas ar žolė, o ir pakirtimas būna efektyvesnis. Tiesa, dažnai jo ir neprireikia, nes žuvis „pasikerta“ pati.  Vienas iš svarbiausių momentų tokioje žvejyboje – nuolatinis judėjimas. Žuvis tikrai puikiai mato muselę, ir jeigu ja nesusidomėjo tai nėra ko „stovėti jai ant galvos“. Tai žalinga ne tik žuvies, bet ir aplinkinių žvejų atžvilgiu, bet apie tai vėliau. Aš pats po kiekvieno pravedimo darydavau po 2-3 gerus žingsnius. Tai reiškia, kad kitas mano pravedimas bus vienu, dviem metrais toliau nei ankstesnis. Jei jau pajauti kibimą, arba pamatai kaip žuvis išnyra, pravedimą pakartoji dar porą, trejetą kartų skirtingais greičiais, bet jei tai nepadėjo, stovėti vietoje neverta. Tai tikrai nepadidins jūsų šansų, greičiau atvirkščiai. Geriau nukeliauti atkarpą iki galo ir pradėti iš naujo, keičiant muselę, pravedimo gylį ir panašiai.

Etika

Jautriausias dalykas, apie kurį norėjau pakalbėti šį kartą – žūklės etika. Kuo dažniau ir plačiau žvejoji, tuo daugiau skirtingų žmonių sutinki prie upių. Vietų, kuriose žvejotum tik tu vienas, yra labai mažai. Ateityje jų vis mažės. Todėl, kol neišmoksime elgtis žmoniškai, tol turėsime pyktis, keiktis, gadinti nuotaiką, o tuo pat ir žvejybą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Sutinku, daugelio žvejų žūklės taktika skiriasi. Spiningautojai mobilesni, jie iš vieno taško „apšaudo“ labai platų lauką. Tuo metu muselininkai pasižymi racionalumu. Šie, naudodami vieną valo ilgį ir tą patį užmetimo kampą, ypatingai nuosekliai iššukuoja tam tikrą teritoriją. Tuo pat metu jie užmeta labai mažus masalus pakankamai toli ir turi galimybe jį pravesti tiek labai lėtai, tiek labai greitai ir pan. Visgi, sutilpti visiems prie upės įmanoma. Ir tai puikiai rodo kitų šalių patirtis, kur lašišų bei šlakių gaudymas jau seniai nebe naujovė.

Prieš keletą metų pradėjęs intensyviai domėtis lašišų žūkle Lietuvoje ir ją populiarinti, mažiausiai tikėjausi, kad labiausiai muselininkai trukdys vieni kitiems. Teko gana daug girdėti iš kolegų, o taip pat ir pačiam susidurti su tokiais „tiltų poliais“, kurie stovi vienoje vietoje ir nesitraukia. Arba eini paskui tokį, ir staiga jam pasirodo kad turėjo kibimą. Tada, ištarus “nepyk, aš nesitrauksiu, nes turėjau kibimą“, toks muselininkas „įleidžia šaknis“ ir jokie uraganai jo neišjudins. Kas bent kiek domėjosi museline, puikiai supras, kad užlįsdamas žemiau tokio žvejo pats maišysi, o įlipęs aukščiau negalėsi judėti, nes ten – neišjudinamasis kaimynas. Ne gana to, kad tokia taktika tikrai prastai pasiteisina, tai dar ir trukdo visiems aplinkiniams mėgautis žvejyba. Užbėgdamas įvykiams už akių iš karto atsakau į natūraliai kylantį klausimą: ar įmanoma pagauti einant antram ar trečiam? Taip! Ir dar kaip! Nemažą dalį žuvų teko pagauti einant trečiam ar net ketvirtam iškart po kelių žvejų. Jei jau prieš tave žvejoja, tai reikia stengtis ne „užlipti ant galvos“, o daryti kažką kitaip, nei darė prieš tai ėję žvejai. Pravesti greičiau, lėčiau, giliau, šokdinant muselę ir t.t. Taigi, pasitaręs su gerais draugais ir kolegomis, kurie tikrai daug keliauja ir žvejoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, trumpai surašau pagrindines tezes, kuriomis vadovaudamiesi muselininkai galės žymiai kokybiškiau žvejoti:

1.      Nelįsk be eilės. Nebristi žvejoti bent iki 50 m iš karto žemiau esančio žvejo, negavus jo leidimo.

2.      Vienas metimas – vienas žingsnis. Jeigu paskui tave eina kitas žvejas, privalai visuomet judėti pasroviui.

3.      Paskutiniajam – eilės galas. Jeigu atėjęs prie tam tikro ruožo randi du ar tris žvejus judančius pasroviui, o ruožo erdvė ribota – tavo vieta gale. Nelįsk tarp žvejų, nebent jie labai toli vienas nuo kito ir paklausus neprieštarauja.

4.      Be reikalo nebraidyk. Jei žvejoji ne vienas ir nori bristi į krantą, tai tiesiai ten ir brisk. Ne pasroviui, ne aplinkiniu, o trumpiausiu saugiu keliu.

5.      Be reikalo netriukšmauk. Jei aplink yra daugiau žvejojančiųjų, be reikalo netriukšmauk.

6.      Nešiukšlink. Ši taisyklė taikoma absoliučiai visiems. Nors atrodo visi tai žino, bet mėtosi ir cigarečių pakeliai, ir buteliai, ir nuorūkos… Net lipni juosta, kurią kai kurie muselininkai naudoja koto sujungimams apsukti. Teko rinkti šį sezoną tokių palikimų. Dėl maisto, gėrimų ir kitų pakuočių tai apskritai fenomenalu – pilna pakuotė telpa į kuprine, o kai ištuštėja, kuprinėje vietos jai nebelieka. Nors, regis, ji tuomet vietos jau gerokai mažiau užima.

Štai tokie pagrindiniai dalykai, kuriais norėjau pasidalinti po šio sezono. Labai tikiuosi, kad šios mintys pasieks kiek įmanoma daugiau žvejų, ir dar kartą primins, kad prie upių mes patys esame šeimininkai. Negalime leisti sau teršti, niokoti mus supančios aplinkos. Taip pat negalime abejingai žiūrėti, kaip kiti tai daro. Visada galima pasakyti kolegoms pastabą, jei tik reikia. Galima tai padaryti ir be pykčio. Paleiskime sugautus laimikius, kad kitais metais sugautume dar didesnių. Vadovaukimės gerais pavyzdžiais, o ne blogais.

Linkiu, kiek įmanoma daugiau praleisto laiko bei naujų eksperimentų prie upės.

Truputėlis sezono nuotraukų:

[Show as slideshow]

[View with PicLens]

12►